Visų pirma reikėtų suprasti, kad nėra nubrėžtos ribos, su kuria palyginus būtų galima žmogų vertinti kaip turintį pakankamai pasitikėjimo savimi arba jo visiškai stokojantį. Vieni žmonės stipriai pasitiki savimi – jie eina, daro, siekia, kuria, klysta, mokosi iš klaidų ir taip sparčiai juda į priekį. Kiti pasitiki kiek silpniau, tai yra irgi juda į priekį, daro klaidas, dėl vienų išgyvena daugiau, dėl kitų mažiau, rizikuoja, kai rizika yra nedidelė; kai rizika yra didesnė, jie sustoja, dvejoja ir abejoja. Trečių pasitikėjimo savimi lygis yra žemas. Tokie žmonės nuolat abejoja savimi, tad dėl pačių paprasčiausių sprendimų klausia patarimų, bijodami suklysti jie atsisako rizikuoti. Šie žmonės nedrįsta išsikelti tikslų, nes nė nepabandę „žino“, kad tų tikslų nepasieks, ir susiduria su begale kitų vidinių baimių, problemų ir „blokų“. Kalbant apie nepasitikėjimą savimi – yra situacijų, kai žmogus sau padėti gali pats. Yra ir tokių, kai, norint išjungti visas „programas“, susitvarkyti su baimėmis, kompleksais, neleidžiančiais nuosekliai judėti į priekį, prireikia profesionalo pagalbos.

Kodėl vieni žmonės savimi pasitiki labiau, o kitiems pasitikėjimo trūksta?

Viskas ateina iš vaikystės – iš šeimos, kurioje Jūs užaugote. Jeigu vaikystėje tėvai ar globėjai Jumis rūpinosi tinkamai, gebėjo teisingai išsakyti pastabas, priėmė Jus tokius, kokie esate, tuomet su Jūsų pasitikėjimu viskas turėtų būti gerai. Net ir vėliau, mokykloje ar darbe susidūrę su sunkumais, Jūs turėtumėte juos pakankamai lengvai įveikti. Tačiau jeigu Jūsų tėvai ar globėjai buvo labai kritiški, kėlė neadekvačius reikalavimus ir reikalavo tik pačių geriausių rezultatų, nuolat Jus lygindavo su kitais, tuomet yra didelė tikimybė, kad su Jūsų pasitikėjimu yra bėdų – jis yra nestabilus.