kaip atrasti terpę, kurioje būtų galima pilnai realizuoti save?

 

Labai dažnai sutinku žmones, kurie kalba apie savo svajonių darbo paiešką ir, žinoma, apie išsvajotą savirealizaciją. Iš tikrųjų ši tema mūsų dienomis yra labai populiari. Išleista tūkstančiai knygų bei straipsnių, parengta daug video medžiagos ir seminarų. Įvairūs specialistai kalba apie tai, kaip susirasti savo svajonių darbą, kaip suprasti, ko iš tikrųjų nori, kaip atrasti terpę, kurioje būtų galima pilnai realizuoti save... 

Aš į visą tai noriu pasižiūrėti šiek tiek kitu kampu – tuo, apie kurį kalbama daug rečiau, nes jis ne toks „romantiškas“ ir užburiantis. Papasakosiu Jums apie vieną tyrimą, atliktą 1993 m. Berlyno muzikos akademijoje psichologų Anders Ericsson, Ralf Krampe ir Clemens Tesch-Römer. Šio tyrimo metu psichologai ir akademijos dėstytojai visus smuiku grojančius studentus padalino į tris grupes. Į pirmą grupę pateko studentai, kurių rezultatai buvo patys geriausi. Jiems dėstytojai pranašavo pasaulinio garso žvaigždžių karjeras. Į antrą grupę pateko studentai vidutiniokai, o trečioje liko tie, kurių rezultatai buvo patys prasčiausi. Šiuo tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kas būtent nulemia tai, jog toje pačioje akademijoje besimokančių studentų rezultatai taip stipriai skiriasi ir ką studentai, priskirti geriausių grupei, turėjo tokio, ko neturėjo kiti? Psichologai atliko eilę įvairiausių tyrimų, analizių, tačiau išvada buvo tik viena: jokių ypatingų ar unikalių talentų nerasta. Tada tyrėjai į šią situaciją nusprendė pasižiūrėti kitu kampu – nuspręsta išsiaiškinti, kiek valandų kiekvienas iš tyrime dalyvavusių studentų skyrė praktikai. Arba, paprastai tariant, kiek valandų kiekvienas iš jų buvo atgrojęs.

 

 

Visi studentai, mokęsi Berlyno muzikos akademijoje, į kurią buvo išties griežta atranka, pradėjo groti nuo pakankamai jauno amžiaus. Akademijoje grojusieji smuiku jį į rankas paėmė būdami 6-7 metų. Čia tyrėjai pastebėjo vieną labai įdomų momentą. Maždaug iki 8 metų visi ten besimokę grojo panašų valandų skaičių, bet štai nuo 8 metų pirmosios, geriausios grupės atstovai grojo vis daugiau, daugiau ir daugiau. Tuo tarpu antros ir trečios grupės studentų valandų skaičius nebuvo itin aukštas. Kai tyrimo dalyviams suėjo 20 metų, geriausių grupės nariai besipraktikuodami buvo išgroję vidutiniškai apie 10-11 tūkstančių valandų. Tie, kurie pateko į antrą grupę, buvo atgroję maždaug 7 – 8 tūkstančius valandų. Patekę į trečią – silpniausių studentų grupę teturėjo apie 4 tūkstančius valandų praktinio grojimo.

Štai ir atsakymas...

Visą asmeninio efektyvumo trenerio Tomo Kaulinsko straipsnį skaitykite portale DELFI:  https://www.delfi.lt/darbas/patarimai/nustokite-skustis-savo-darbu-stai-jums-atsakymas-kaip-rasti-svajoniu-veikla.d?id=81769365&fbclid=IwAR0rul0g3Al4Qe5gj_2yxX278GxoU4Mmho5DULcUtT9GLljmyN8hyudB-Xo