Efektyvumas – labai aktuali, šiandien daugelį dominanti tema. Spartėjantis gyvenimo tempas, didėjančios įmonių veiklos apimtys įpareigoja išsikelti ambicingus tikslus, kuriuos įgyvendinti norėdami žmonės turi tapti išties produktyvūs. Norint šioje srityje tobulėti, labai svarbu pasirinkti tinkamas priemones. Yra nemažai „tariamų“ priemonių, kurios, užuot padėjusios didinti efektyvumą ir pasiekti norimą rezultatą, sukelia rimtas problemas. Kad būtų lengviau atskirti tikslingas priemones nuo tų, kurios veda į niekur, šiame straipnyje papasakosiu apie keletą pastarųjų.

1. Ilgesnės darbo valandos. Tai –  veikiausiai pati populiariausia iliuzinė efektyvumo „didinimo“ priemonė. Susikaupus dideliam neatliktų užduočių kiekiui, spaudžiant terminams nemažai žmonių ima dirbti šiek tiek ilgiau. Jei tai trunka savaitę ar dvi (kol bus pabaigtas vienas ar kitas projektas), viskas gerai. Tačiau pernelyg dažnai pradėjęs dirbti ilgiau žmogus nebegrįžta į ankstesnį režimą. Ar dėl to sumažėja užduočių kiekis? Deja, bet ne. Darbų apimtys tik dar sparčiau auga, terminai ir toliau spaudžia, o neviltyje atsidūręs žmogus pradeda dairytis naujų būdų, kuriais galėtų padidinti savo efektyvumą.

2. Darbas be pertraukų. Trumpų pauzių atsisakymas taip pat nėra geras sprendimas siekiant produktyviai atlikti užduotis ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro be pertraukų dirbantis žmogus tikrai padarys vienu ar keletu darbų daugiau, nei įprasta, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje savo bendro produktyvumo nepadidins.

3. Pietų pertraukos atsisakymas. Per vieną valandą, kurią žmogus įprastai skiria pietums, galima atlikti nemažai užduočių. Todėl daugelis produktyviai dirbti siekiančių per šią pertrauką stengiasi padaryti vieną ar kitą darbą. Trumpalaikėje perspektyvoje tai, tikėtina, padės pasiekti tam tikrą rezultatą, tačiau ilgainiui, organizme pradėjus trūkti naudingų medžiagų, darysis vis sunkiau susikaupti, išvengti klaidų, todėl mažės ir efektyvumas.

4. Pusryčių nevalgymas – dar viena iliuzinė efektyvumo didinimo priemonė. Tiesa, ji atrodo patraukliai. Pusryčiams įprastai tenka skirti pusę valandos, kitiems netgi valandą, o didelį neatliktų darbų kiekį turinčiam žmogui šis laikas – „auksinis“ – juk tuo metu savo darbų sąrašą galėtų sutrumpinti nors keliais „punktais“. Yra žmonių, kurie pastaruosius 10 – 15 metų nepusryčiauja ir teigia, kad jaučiasi gerai. Jeigu Jūsų rytai prasideda panašiai, vertėtų pasidomėti apie bazinius mitybos pagrindus, paieškoti informacijos apie tai, kodėl pusryčiauti ir pietauti yra svarbu ir kokią įtaką maistas daro žmogaus organizmui.

5. Darbas namuose iki išnaktų. 17 – 21 val., užvėrę darboviečių duris, žmonės grįžta į namus, pavakarieniauja ir... vėl sėdasi prie kompiuterio tęsti anksčiau pradėtas užduotis. Negirdėta? O galbūt vienaip ar kitaip teko su tuo susidurti? Deja, tai tik dar viena iliuzinė efektyvumo didinimo priemonė. Dažnai girdžiu iki 22 – 24 val. dirbančius žmones kalbant, jog vėlyvas vakaras jiems yra pats produktyviausias paros laikas, kai jie esti patys darbingiausi; visuomet norisi jų paklausti, ar tuo metu padaro daugiau, nei galėtų padaryti efektyviai dirbdami dieną?

6. Ankstyva darbo dienos pradžia. Žmogus į darbą gali atvažiuoti valanda, pusantros, netgi dviem valandomis anksčiau už kolegas – tiesa ta, jog ilgalaikėje perspektyvoje realios ir apčiuopiamos naudos šitai neteiks.

7. Darbas namuose nuo ankstaus ryto. Šia iliuzine priemone tikintys žmonės keliasi 3 – 4 val. ryte, sėda prie kompiuterio ir imasi per ilgą laiką susikaupusių užduočių. Jie „nešasi“ darbą į namus, eina miegoti tik vidurnaktį ir po keleto valandų keliasi, kad galėtų ramiai dirbti. Vėliau, pabudus šeimos nariams, ruošia pusryčius, išleidžia vaikus į mokyklą, o patys važiuoja į biurus tęsti pradėtas užduotis.

Visos aukščiau išvardintos iliuzinės efektyvumo didinimo priemonės neduoda jokios ilgalaikės naudos. Anaiptol – tik mažina efektyvumą, alina organizmą, tad žmogus pradeda dirbti lėčiau, daro daugiau klaidų, susikaupti tampa vis sunkiau, o ilgainiui vieninteliu tokiu būdu pasiektu rezultatu tampa išsekimas. Vieniems jis pasireiškia kaip lėtinis nuovargis, kitiems – kaip netikėtas „perdegimas“. Jeigu kažkurią iš paminėtų priemonių visgi taikote (galbūt net ganėtinai ilgą laiką), galimas dalykas, turite giliai įsišaknijusį įprotį. Gera žinia – Jums nenaudingus įpročius galima keisti kitais, padėsiančiais judėti tikslų link.

Atsisakykite iliuzinių efektyvumo priemonių ir ieškokite kitų, atnešiančių realią ir apčiuopiamą naudą.