Kaip jaučiatės, kai tenka sakyti „ne“ kolegai, prašančiam pagalbos darbe? Kai sakote „ne“ bičiuliui, kuris prašo kažkur pavežėti, ar kai kažkas iš artimųjų ateina skolintis pinigų? Ar, padėti negalėdamas, „ne“ pasakote lengvai ir užtikrintai ar galbūt esate vienas iš tų žmonių, kuriems neigiamą atsakymą duoti yra labai sunku?

Kaip pasakyti „ne“ ir dėl to nesijausti prastai?

Asmeninio efektyvumo treneris Tomas įvairiuose mokymuose ir seminaruose šį klausimą girdi labai dažnai. Jeigu esate žmogus, kuriam „ne“ pasakyti yra sunku, kuris „ne“ sako daug rečiau, nei reikėtų, o pasakęs jaučiasi blogai, privalote žinoti: nėra metodo ar priemonės, kuri padėtų „persijungti“ ir „ne“ pradėti sakyti lengvai bei užtikrintai. Jeigu iš tiesų norite šį savo įprotį pakeisti, Jums reikės priimti faktą, kad, pradėję praktikuoti „ne“ vartojimą, iš pradžių bet kokiu atveju jausitės nepatogiai.

Jeigu sutinkate eksperimentuoti, reikėtų pagalvoti, kodėl bijote duoti neigiamą atsakymą? Kodėl tai sukelia neigiamas emocijas? Vieni atpažins atstūmimo baimę, kiti supras, kad pernelyg stengiasi įtikti aplinkiniams. Kažkas „pagaus“ į galvą lendatį „pasakysiu kolegai „ne“, o vėliau, kai reikės pagalbos, ir kolega man atsakys neigiamai...“.

Kokias praktikas taikyti?

Paieškokite vidinių priežasčių, motyvų, kurie skatina per daug dažnai su viskuo sutikti. Kartais šių motyvų suvokimas palengvina gebėjimą pasakyti „ne“, nuima tam tikrą įtampą. Juos atradę, pradėkite treniruotis: iš pradžių smulkmenose, mažuose, paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Jei Jūsų anksčiau pasiteiraudavo, ar norėtumėte kavos, vandens, arbatos, ir jeigu net nenorėdami sutikdavote (nes nesutikti „kažkaip nepatogu“), dabar pradėkite sakyti „ne“. Kavinėje išgirdę klausimą „kokios bandelės – juodos ar baltos norėsite“, žinokite, jog šis klausimas – manipuliacinis (kai duodamas pasirinkimas be pasirinkimo) ir drąsiai sakykite „ačiū, ne“. Ieškokite panašių situacijų, kur galėtumėte sakyti „ne“ ir įsitikintumėte, kad atsakius neigiamai  nieko nenutinka. Kurį laiką taip pasitreniravę, ženkite dar vieną žingsnį: kai atsilaikyti nepavyks ir „prieš savo valią“ pasakysite „taip“, o vėliau sau dėl to priekaištausite, išdrįskite pakeisti apsisprendimą (žinoma, jei dar nepraėjo labai daug laiko). Pasakykite, jog persigalvojote, ir ištarkite nemalonų, tačiau nuoširdų „ne“.

Taikydami šias praktikas, tikėtina, atsikratysite savo senojo „visada taip“ įpročio. Matydami, kad to atsisakyti vis tiek labai sunku, perskaitykite knygą „Ribos“. Sužinosite, kaip drąsiau, ryžtingiau ir dažniau įvairiose situacijose sakyti aiškų, tvirtą „ne“. Jeigu perskaitę ir pritaikę autorių rekomendacijas jausite, jog vis dar sunku, patartina kreiptis į gerą mokytoją, specialistą ar psichologą, padėsiantį šią problemą išspręsti.

Pradėkite, treniruokitės, tobulėkite. Gebėjimas sakyti „ne“ –  dar vienas mąstymo įprotis.